Augalų gydomosios savybės būdavo pervertinamos

Karlui Marksui priklauso žodžiai „žmogus gyvas gamta. Tai reiškia, kad gamta yra kūnas, su kuriuo žmogus kuri nuolat bendrauti, kad nenumirtų”. Mes vis daugiau ir geriau pažįstame gamtą, tą nuostabų, paslaptingą mūsų gerą pagalbininką — vaistinių augalų pasaulį. Visapusiškai patikrinama daugiametė liaudies medicinos patirtis. Ir tai yra teisinga, nes kartais augalų gydomosios savybės būdavo pervertinamos. Tačiau jau šiandien, kaip sako rašytojas V. Solouchinas, mes tvirtai įsitikinę galime tvirtinti, kad maža gėlelė — tai gamtos stebuklas, ji „moka tai, ko nemoka niekas žemėje”.

Vaistinius augalus žmonės žinojo jau gilioje senovėje. Vartodamas maistui įvairius vaisius, šaknis ir žoles, žmogus pradėjo pastebėti, kad kai kurie iš jų sukelia palengvėjimą. Gyvenimo patirtis tada buvo vienintelė pasaulio pažinimo forma. Tai, kas naudinga, buvo atrenkama ir įsimenama. Tikriausiai,— rašė Čarlzas Darvinas, visas mitybines, jaudinamąsias ir gydomąsias neišvaizdingiausių kiekvienos šalies augalų savybes pirmieji atrado laukiniai žmonės, kuriuos tam paskatino būtinas reikalas; jos nesuskaičiuojamą gausybę kartų buvo panašiai bandomos, o praktiškai įgytos žinios perduodamos žodžiais vienas kitam ir palikuonims. Pavyzdžiui, argi nenuostabu, kad trijų skirtingų pasaulio dalių čiabuviai sugebėjo išskirti iš daugybės kitų vietinių augalų, kad arbatos, matė (paragvajiškoji arbata) lapai ir kavos vaisiai turi savyje mitybinės ir jaudinančios medžiagos, kuri, ją chemiškai ištyrus, pasirodė esanti identiška visų trijų augalų.

Patirtis ir stebėjimai leido žmonėms atskleisti savybes daugelio augalų, kurie palaipsniui pateko j liaudies medicinos arsenalą. Pavyzdžiui, susierzinus gyvuliams arba esant kokioms nors kitoms neįprastoms jų reakcijoms, žmonės aptiko augalus, kurie sukelia šias reakcijas, ir vėliau juos vartojo gydymui. Šiandien žinome, kad gerti kavą prieš miegą nepatartina: gėrimas sujaudina. O štai tokias kavos savybes, pagal arabų legendą, atrado piemuo, kuris pastebėjo, kad suėdusios kavamedžio lapų, ožkos susierzina, nemiega naktį. Vėlgi gyvulių stebėjimai leido surasti senovėje laikytą „stebuklingąja žole” šlamagraižę, leuzėją, arba maralo šaknį, nes buvo pastebėta, kad maralai (sibiriniai elniai), ėsdami šio augalo šakniastiebius, pasidaro stiprūs. Maralo šaknies cheminė sudėtis dar nevisiškai ištirta, bet terapinis jos efektas akivaizdus.

Nedaug yra patikimų duomenų,apie vaistinius augalus, kurie buvo vartojami gilioje senovėje įvairiose pasaulio šalyse. Tačiau etnografijos ir archeologijos duomenys ir pirmiausia raštijos paminklai padėjo mums rasti medžiagos apie gydymo raidą tais laikais.

Apie vaistinius augalus praeityje trumpa, bet gana išsami informacija pateikta knygoje „Vaistiniai augalai (augalai gydytojai)” (1976), kurią parašė vienas iš tarybinės farmakologijos ir farmakognozijos kūrėjų, didelis šios srities specialistas A. Hamermanas su bendraautoriais.

View Post

Vegetatyviškai besidauginančios frezijos serga virusinėmis ir grybinėmis ligomis

Vegetatyviškai besidauginančios frezijų veislės dažnai serga virusinėmis ir grybinėmis ligomis (fuzarioze, pilkuoju pelėsiu), tačiau, vartojant šiuo metu turimus sisteminius (vidinius) fungicidus (benlatą, fundasolą), grybinės ligos ne taip plinta ir augintojams padaro mažiau žalos.

Šiuo metu ūkiai nelabai suinteresuoti auginti frezijas, nes žiedų ir gumbasvogūnių kainos labai menkos.

Kad ši daugeliu atžvilgiu perspektyvi kultūra plačiau būtų auginama mūsų respublikoje, reikia pavesti vienam respublikos gėlininkystės ūkiui auginti sveikus, perspektyvių veislių gumbasvogūnius. Šiame ūkyje, darant veislių atranką, turėtų būti dauginama elitinė sodinamoji medžiaga ir ja aprūpinami kiti respublikos ūkiai. Čia turėtų būti atliekami moksliniai tyrimai, detaliau sprendžiami žydėjimo laiko programavimo, žiedų ir gumbasvogūnių derliaus didinimo klausimai. Matyt, čia būtų galima pradėti darbus meristeminės kultūros srityje — auginti virusais ir kitais patogeniniais mikroorganizmais neužsikrėtusius frezijų klonus.

Reikia organizuoti įvairias gėlininkų-agronomų kvalifikacijos kėlimo priemones bei skatinimo būdus už gerus rezultatus.

Frezijų augintojams reikia didesnio pasiruošimo dar ir todėl, kad tai labai jautrūs išorės sąlygoms augalai ir, nežinant optimalių auginimo sąlygų, žiedų derliaus galima visiškai negauti. Dėl šių subjektyvių priežasčių neigiamai būtų vertinamas šios kultūros rentabilumas ir susidomėjimas ja mažėtų.

Periodiškai reikia atnaujinti frezijų veisles, importuojant gumbasvogūnius iš užsienio.

Auginančius frezijas ūkius reikia aprūpinti efektyviausiais cheminiais preparatais kovai su grybinėmis ligomis.

Būtina nustatyti naujus žiedų standartus ir kainas pagal auginimo laikotarpius. Taip pat būtina pakeisti gumbasvogūnių kainas.

Remiantis įvairių frezijų veislių dekoratyvinių savybių ir žiedų produktyvumo analize, siūloma tokie žiedų standartai ir kainos įvairiems atgijimo laikotarpiams

Gamybininkai turi būti suinteresuoti auginti frezijas įvairiu metų laiku, ypač tada, kai gėlių trūksta. Mums žiedų labiausiai trūksta spalio—balandžio mėn., tačiau rudeni ir pirmaisiais žiemos mėnesiais frezijų žiedų suskinama dvigubai mažiau, negu pavasari, todėl ir žiedų kainas siūloma atitinkamai diferencijuoti.

Be to, to paties augalo žiedai dekoratyvumo atžvilgiu nelygiaverčiai. Šoniniai žiedynai dažnai būna menkesni. Tai susiję su augalo biologinėmis savybėmis. Gamybininkai turi auginti labai dekoratyvias veisles. Tačiau labai dažnai dekoratyviosios veislės yra nelabai produktyvios. Produktyviosios frezijų veislės paprastai esti smulkesniais žiedais, trumpesniais žiedynkočiais (Princess Marijke, Rosemunde, Orange Sun, Pimpernel). Tokių tetraploidinių veislių, kaip Apollo, Royal Gold, Tubergen Rosa, žiedai stambūs, žiedynkočiai ilgi, tačiau išauga nedaug. Prie neproduktyvių, tačiau labai dekoratyvių priskirtinos visos pilnavidurės veislės.

View Post

Frezijų žydėjimą galima programuoti mums reikiamu laiku

Frezijų žydėjimą galima programuoti mums reikiamu laiku. Ištisus metus šie augalai žydi Olandijoje ir Japonijoje. Mūsų respublikoje labiausiai žiedų trūksta spalio—balandžio ir birželio mėn., o frezijos gali paįvairinti skurdoką gėlių sortimentą šiuo metu.

Tai perspektyvi šiltnaminė gėlė, užimanti šiltnamių plotą neilgai ir išauginanti daug žiedų. Tinkamai auginamų frezijų vegetacija trunka apie 6 mėnesius, kai kasami gumbasvogūniai, ir 4 mėnesius, kai pašalinami tik ką peržydėję. Šiuo metu jau žinoma nemaža būdų, kaip ši periodą dar labiau sutrumpinti. Be to, frezijos sodinamos tankiai — apie 100 vnt/m2.

O kiek žiedų galima suskinti iš kvadratinio metro ploto? Įvairūs autoriai pateikia labai nevienodus duomenis. Olandijoje suskinama 100 žiedų

veislių), sodinant 80-140 gumbasvogūnių į 1 m2.

Wirnigas nurodo, kad, į 1 m2 pasodinus 200 gumbasvogūnių, galima suskinti 140 pirmos rūšies žiedų, pagal Meisneri — 300-400 žiedų, o pagal Ruprechtą — 200-300 žiedų. Šie duomenys smarkiai skiriasi, nes žiedų derlius labai priklauso nuo veislės ir auginimo meto. Augindami žiemą, mes suskindavome žiedų 2-3 kartus daugiau, negu rudenį. tai reikia atsižvelgti, planuojant žiedų derlių. Pavyzdžiui, rudens auginimo periodu galima planuoti 80-100 žiedų, o žiemos —200 žiedų iš kvadratinio metro. Bet kuriuo metu apie 50% žiedų galima realizuoti ekstra arba pirmos rūšies.

Kukulčanka nurodo, kad, auginant frezijas vieną periodą, pajamos už žiedus sudaro 50-60% metinių gvazdikų ir 40-50% metinių rožių pajamų. Tačiau per metus tame pačiame plote galima išauginti du frezijų derlius. Todėl Lenkijos Liaudies Respublikoje frezijos yra tokios pat rentabilios, kaip rožės ir gvazdikai.

Taigi, auginant frezijas, visus metus labai intensyviai galima išnaudoti šiltnamius. Vasarą frezijos auginamos dėželėse. Augalams nužydėjus, dėželes galima statyti po stelažais arba išnešti j kitas patalpas, o sausio mėn. ši plotą užsodinti nauja frezijo partija. Birželio mėn. nukasus frezijų gumbasvogūnius, šiltnamiuose galima sodinti chrizantemas, o joms nužydėjus, vėl frezijas. Po frezijų tinka sodinti gloksinijas. Jas sėkmingai galima auginti ir daržininkystės ūkiuose, sodinant rudenį daržovėmis neužimtuose šiltnamiuose.

Olandijoje (pagal G. Buysą) darbo sąnaudos 1000 m2 frezijų išauginti — 500-650 valandų. Daugiausia darbo valandų prireikia sodinimui, žiedų skynimui ir gumbasvogūnių iškasimui. Darbo sąnaudos sudaro apie 30% bendrų auginimo išlaidų.

Žymiai didesnių darbo sąnaudų reikia auginant frezijas iš sėklų. Pagal Halaną 100 m2 sėklinių frezijų prižiūrėti reikia 625 darbo valandų, iš jų: 200 valandų — augalams pikuoti, 200 dėželėms išnešioti į lauką ir rudenį atnešti į šiltnamį, 40-50 — augalams pririšti, 40 — žiedams skinti ir 70 gumbasvogūniams nukasti (K. Kukulčanka, 1974).

Šios kultūros auginimo trūkumai:

Negalima tiksliai numatyti frezijų žydėjimo laiko rudeni. Tuo pačiu metu pasodinti augalai vienais metais žydi lapkričio mėn., kitais gali žydėti tiktai sausio mėn. Tada esti nevienodas ir derlius. Žiedų augimą ir vystymąsi stabdo apsiniaukę orai.

View Post

Frezijas auginti iš sėklų ekonomiškai neapsimoka

Pilnavidurės frezijos — labai dekoratyvios gėlės. Jų žiedynai retesni, negu tuščiavidurių, ir žiedų juose mažiau, tačiau jie stambūs, gana gražios formos.

Pilnavidurių frezijų žieduose žiedlapiais virtę ir kuokeliai, ir vaislapėliai. Kai kada ant žiedlapių galima matyti šių organų rudimentus.

Frezijos ne visuomet būna vienodai pilnavidurės. Tai priklauso nuo temperatūros augimo metu. J. Baer ir Y. 0.Kho (1971) pateikė tokius duomenis. Auginant veislę Fantasy 10°C temperatūroje, 96% žiedų buvo visiškai pilnaviduriai, t. y. visi kuokeliai ir vaislapėliai būvo virtę žiedlapiais. Auginant tos pačios veislės augalus 20 °C temperatūroje, tik 1% žiedų buvo visiškai pilnaviduriai.

Taigi pilnavidures frezijas reikia auginti tiktai tuo metu, kai šiltnamiuose galima palaikyti žemą temperatūrą, t. y. nuo rudens iki pavasario. Aukštesnėje temperatūroje auginami pilnavidurių frezijų sėklojai.

Pilnavidurių frezijų veislių nedaug ir jų mažai auginama. Daugiausia jų auginama Olandijoje — užima, 2,50/0 bendro frezijų ploto.

Capri (1971). Labai vertinama derlinga veislė, nes išauga daug šoninių žiedynų. Žiedai žydrai violetiniai, tankiuose žiedynuose.

Corona (1965). Žiedai tamsiai geltoni. Žiedų derlius geras (1,8), žiedynkočiai tvirti.

Diana. Žiedai dideli, balti, panašūs į kamelijų žiedus. Žiedynkočiai ilgi ir tvirti. Geras žiedų derlius gaunamas, auginant žiemą.

Fantasy (1962). Žiedai šviesiai gelsvi, labai gražios formos. Žiedynkotis tvirtas.

Red Diamond (sin. Vadttro) vienintelė pilnavidurė raudonžiedė veislė. Gerai žydi pavasari.

Romany (1962). Žiedai alyvinės spalvos, stambūs — iki 6 cm skersmens. Veislė labai derlinga (2,2). Į 1 m2 sodinama apie 100 gumbasvogūnių.

Ucllida. Stambiažiedė žydrais žiedais veislė.

White Romany. Baltažiedė veislė, Romany veislės spontaninis mutantas.

Capri, Red Diamond, Uchida ir White Romany veisles išvedė M. C. van Staaverenas, likusias — J, A, M. Goemans. 1 rn2 sodinama apie 80 gumbasvogūnių, išskyrus Corona, Fantasy, Romany ir White Romany veisles, kurių galima sodinti iki 100 gumbasvogūnių.

Frezijas auginti iš sėklų ekonomiškai neapsimoka, nes sėklinių frezijų apyvartos ir derliaus nuėmimo periodai būna ilgesni, tuo pačiu ir darbo sąnaudos didesnės, jų dekoratyvinė vertė menkesnė, negu dauginant gumbasvogūniais. Beveik visos naujausios frezijų veislės sterilios, sėklų nemezga. Senosios frezijų veislės.

Vargu ar yra kita skinta gėlė, kurios populiarumas ir auginimo apimtis per pastaruosius 20 metų būtų didėjęs taip greitai, kaip frezijų. Šiltnaminių gėlių asortimento analizė rodo, kad daugelyje Vakarų Europos šalių nuo 1960 m. frezijos pasidarė viena iš plačiausiai auginamų skintų gėlių. Tarybų Sąjungoje taip pat kasmet vis daugiau šių gėlių auginama. Frezijos augintinos šiais sumetimais.

Ši gėlė yra mėgstama dėl švelnaus ir labai malonaus žiedų kvapo, gražios žiedų ir žiedyno formos, įvairių ir labai gyvų žiedų spalvų. Žiedai ilgai nevysta pamerkti, galima juos pervežti.

View Post

Gėlės visada įteikiamos be popieriaus

Norėdami dovanoti gėles, turime pagalvoti, ar tiks jos interjerui to žmogaus, kuriam dovanojame. Jeigu butas nedidelis, netinka dovanoti stambių, aukštaūgių gėlių: skaistažiedžių, jurginų, taip pat didelių vazoninių gėlių.

Pavyzdžiui, vyriškiui labiau tinka dovanoti raudonas rožes, raudonus gvazdikus, tulpes, stambias skaistažiedes. Moterims — rausvas ar baltas rožes, rausvus, baltus gvazdikus, frezijas, įvairias tulpes. Vyresniems žmonėms gimtadienio, vardinių proga patartina dovanoti vazoninių gėlių. Tokio amžiaus žmonės turi daugiau laisvo laiko ir galimybių jomis rūpintis. Kaktusų kolekcionieriui geriausia dovana, žinoma, kaktusas, kokio šis dar neturi.

Nereikia puokštės perkrauti. Galima dovanoti vieną ar du žiedus, tačiau kai žiedų daugiau, puokštė bus patrauklesnė iš neporinio gėlių skaičiaus.

Gėlės visada įteikiamos be popieriaus, — geriausia jas išvynioti dar neįėjus į butą. Tiktai stotyje, aerouoste, ką nors sutikdami ar palydėdami,— gėles įteikiame įvyniotas į celofaną.

Jeigu svečius kviečiami sutuoktiniai, vyras įteikia gėles namų šeimininkei net tuo atveju, kai namų šeimininkas. Jaunuolis, pirmą kartą ateidamas į pažįstamos merginos, galbūt ir būsimosios nuotakos namus, atneša dvi puokštes vieną įteikia motinai, kitą — dukrai. Žinoma, labai neišmoninga būtų atnešti dvi vienodas puokštes. Jeigu į jaunuolio namus pirmą kartą atėjusi mergina jo motinai įteiks gėlių — tai reikš jos didelį dėmesį ir atidumą.

Gražu, kai jaunuolis, eidamas į pasimatymą, atneša mergaitei rožę, puokštę žibučių ar pakalnučių. Visai nesvarbu, kokia gėlių kaina, svarbu dėmesys.

Kai vaiką išleidžiame pas draugus švęsti gimtadienio, neturėtume pamiršti kartu su dovanėle įduoti ir puokštelės gėlių. Taip iš mažumės ugdomas estetinis jausmas.

Didelė vienos rūšies ir vienos spalvos gėlių puokštė — reprezentacinė ar šventinė — dera iškilmingais ir oficialiais atvejais.

Gėlės, padovanotos sergančiajam, praskaidrina nuotaiką. Tačiau nereikia dovanoti stipriai kvepiančių žiedu — alyvų, gvazdikų, pakalnučių, nes nuo jų gali pradėti skaudėti galvą. Taip pat netiktų dovanoti stambiažiedžių gėlių, užimančių daug vietos. Patartina parinkti švelnių spalvų, nestambių gėlių ir įteikti jas su tinkama vazele (juk ligoninėje dažnai gėlės merkiamos į stiklinę). Dar maža pastabėlė: išsirašant net nuostabiausios puokštės, gautos ligoninėje, neštis namo nereikėtų. Geriausia, nuoširdžiai padėkojus, įteikti ją seselei.

O iš viso ligoniui nešti gėlių galbūt nevertėtų, nes teigiama, kad vandenyje, kur jos pamerktos, vystosi mikrobai.

Miške galima rasti daug medžiagos, tinkančios tiek sausai puokštei tiek gėlių sienai

Naujametinei kompozicijai sudaryti reikia įgūdžių

Sukurti gražią kompozicija — menas

View Post

Kiekviena kompozicija turi būti proporcinga

Komponuojant dažnai paisoma simetrijos ir asimetrijos, kontrasto ir niuanso, akcento. Kiekviena kompozicija turi būti proporcinga. Simetriniuose ir asimetriniuose variantuose tai pasiekiama skirtingai. Kompozicija bus simetriška, jei analogiški jos komponentai vienodu atstumu išdėstyti nuo centrinės ašies. Jei puokštė kuriama iš vienodų elementų, didesni įspūdį padarys tam tikras nuoseklumas.

Kontrastas tai ryški atskirų elementų (proporcijų, spalvų ir t. t.) priešingybė. Niuansas giminingų savybių harmoninga, laipsniška kaita. Niuansas ir kontrastas tik tada sustiprina estetinį kompozicijos efektą, kai juos papildo kiti komponavimo būdai: spalvinis fono ir augalų kontrastas paryškina jų grožį ir formą, o vertikalaus gėlių išdėstymo perėjimas į horizontalų teikia kompozicijai išraiškingumo. Kompozicijos taisyklingumas, proporcingumas ir atskirų jos dalių ryšys svarbūs elementai. Proporcija tai atskirų dalių ir visumos darnumas.

Pradėdami kurti kompoziciją, pirmiausia prie turimų augalų deriname indą. Žinoma, galima daryti ir atvirkščiai. Vadinasi, tada jau pagal indą spręsime, kokią medžiagą — gėles, šakeles — turime rinktis. Vienaip ar kitaip indas — ne pagrindinis komponavimo elementas. Jis turi išryškinti gėlės grožį.

Jeigu indas ryškus, parenkamos vienspalvės neryškios gėlės. Jeigu keraminis ar vienspalvio stiklo,— gėlės gali būti ryškios. Netinka vazos su realistinu augaliniu piešiniu, nes jos pačios yra dekoratyvios. Kompozicijoms galime panaudoti ne tik vazas, bet ir kitokius įvairios paskirties, tinkamos spalvos ir formos indus.

Gėlės puokštėje turi būti sudėliotos laisvai ir ne vienoje plokštumoje. Jeigu puokštė komponuojama iš nevienodo dydžio žiedų, stambesni merkiami žemiau, o smulkūs ir pumpurai—keliami aukščiau. Kai puokštė kuriama iš šviesių ir tamsių gėlių, šviesios merkiamos aukščiau, tamsios—žemiau.

Aukštaūgių gėlių (lelijų, kalijų, amarilių) nereikėtų merkti horizontaliai ar lenkti jų žiedų žemyn. Jeigu kompozicijai reikia žemyn svyrančios šakelės, galime pasirinkti svyranti augalą.

Puokštės sudarytojui labai svarbu žinoti, kur ji stovės. Reikia rasti tinkamiausią vietą, kurioje geriausiai išryškėtų tiek puokštės forma, tiek gėlių spalvos.

SPALVŲ DERINIMAS GĖLIŲ SIENOJE

Visais laikais žmogus nebuvo abejingas spalvom. Emocinio spalvų poveikio neturime pamiršti ir komponuodami puokštes.

Raudona spalva puikiai dera su žalia, geltona — su violetine, mėlyna — su oranžine. Tai kontrastingi, bet harmoningi deriniai, kuriuose tamsios spalvos prieš pastatomos šviesioms, šiltos ir ryškios — prislopintoms ir šaltoms. Kita harmoningų spalvų skalė gaunama, derinant vienos kurios nors spalvos pustonius: nuo tamsesnio iki šviesaus (raudona—rožinė, mėlyna—žydra ir t. t.). Tokia spalvų harmonija dažna ir gamtoje. Pačias spalvas galima ir taip traktuoti.

Geltona — lengva, šilta, šviesi, linksma. Oranžinė — šilta, šventiška, aktyvi, linksma. Raudona — aktyviausia ir įspūdingiausia spalva; šviesiai raudona — temperamentinga, gaivinanti; tamsiai raudona — rimta ir tauri. Violetinė šventiška, puiki; tamsiai violetinė — niūri. Mėlyna — rami, sunki, rimta, šalta. Žalia — raminanti, pasyvi; šviesiai žalia — linksma; tamsiai žalia šaltoka, atstumianti, ypač su geltona. Juoda — neutrali spalva. Jos fone sustiprėja geltona ir raudona spalva. Juoda spalva turi savybę mažinti, gilinti. Balta spalva neutrali. Greta tamsių spalvų ji sukuria stiprų kontrastingą įspūdi, teikia šviesos ir džiaugsmo, išsiveržia pirmą planą. Taigi būtina atkreipti dėmesį į spalvų derinius. Beje, be reikalo kai kas nemėgsta geltonų gėlių. Viduramžiais geltona spalva simbolizavo neištikimybę, išdavystę, todėl jos buvo vengiama. Dabar ši simbolika pamiršta. Ryškios geltonos gėlės tarsi saulės blyksnis. Derindami jas su violetinėmis, gauname gražų sąskambį.

Šaltinis: Ko reikia komponavimui

View Post

Rožių žydėjimo reguliavimas

Žydėjimo reguliavimas. Paprastai rožės auginamos leidžiant joms ilsėtis lapkričio–gruodžio mėn. Auginant pagal šią technologiją, iki lapkričio 5 d. nuskinami paskutiniai žiedai, šiltnamio temperatūra sumažinama iki 5-7°C ir nustojama lieti. Sėkmingas rožių pražydinimas priklauso nuo daugelio faktorių ir pirmiausiai nuo temperatūros. Palaipsniui keliant temperatūrą ir vėliau ją išlaikant optimalią, per metus rožės masiškai žydi 5-6 kartus, vidutiniškai kas 6 savaites.

Rožėms vėlai žydėti leidžiama tada, kai šiltnamiuose nepakanka šilumos. Šiuo atveju rožės gali ilsėtis nuo gruodžio mėn. 1 d. iki vasario mėn. 1 d. ir tada jos pirmą kartą sužydi kovo pabaigoje.

Galima rožėms leisti žydėti ir ištisus metus, tiktai šiuo atveju jų žiedai vasarą neskinami, leidžiant jiems peržydėti ant krūmo. Lapkričio-gruodžio mėn. pailsėjusioms rožėms nuo liepos mėn. iki rugpjūčio 15 d. leidžiama peržydėti neskinant žiedų. Rugpjūčio 16-20 d. jos nukerpamos. Pradės žydėti rugsėjo pabaigoje–spalio mėn. Tada joms nuo sausio vidurio iki kovo 1 d. leidžiama ilsėtis. Po poilsio jos žydės balandžio pabaigoje. Sekantis poilsis — lapkričio—gruodžio mėn. Pražydinant ištisus metus, rožės ‘nusilpsta. Šiam tikslui labiausiai tinka veislė Sonia.

Skynimas. Nuo rožių skynimo aukščio priklauso tolimesnis jų augimas ir derlius. Skinant žiedus, vienoms veislėms paliekami 2-3 penkialapiai lapai, kitoms — 3-4 Concordel. Ūglius, ant kurių išauga nenormalūs žiedpumpuriai arba jie visiškai nesusidaro, reikia nukirpti taip, kaip ir žydinčius. Ankstyvo žydėjimo metu, kai mažai šviesos, trumpi vegetatyviniai ūgliai nukerpami iki 3–4 penkialapio lapo, skaičiuojant iš apačios.

Rožes, kurios greitai skleidžiasi, reikia skinti, kai nusispalvina žiedpumpuriai, tačiau dauguma veislių skinama jiems pradėjus skleistis. Nuskynus per daug anksti, kai žiedsostis dar nepakankamai išsivystęs, žiedai gali visiškai neišsiskleisti. Pavyzdžiui, ‘Mercedes’ žiedus reikia skinti visiškai išsiskleidusius.

Nuskintus žiedus reikia kuo greičiau iš šiltnamio išnešti ir atvėsinti 3-4C šilumos patalpoje.. Rūšiuojami tiktai atvėsinti žiedai. Būtina kuo greičiau juos pamerkti vandenį. Vanduo ir indai turi būti labai švarūs, rožių lapai neapsemti vandens. Kiekvieno skynimo rožėms vandenį reikia pakeisti.

Sveikus ir geros kokybės žiedus galima laikyti ir sausai, jų nepamerkus į vandenį. Šiuo atveju jie greitai išnešami 1°C patalpą, laikomi atvirose dėžėse, o žiedams visiškai atvėsus, dėžė uždaroma. Sausai palaikyti nuskinti rožių žiedai prieš pakavimą ir išsiuntimą vėl surūšiuojami, atnaujinami pjūviai ir keletą valandų laikomi pamerkti iki 40°C pašildytame vandenyje. Patalpos temperatūra turi būti 4-5°C.

View Post

Žinomi 5 tulpių lapų tipai

Tulpių Lapai

 Žinomi 5 tulpių lapų tipai: 1) sėklaskiltė, 2) pamakštinis lapas, 3) ža­li generatyvinio ūglio lapai, 4) pakitęs lapas svogūno dengiamasis lukštas ir 5) pakitęs lapas — svogūno maitina­masis lukštas. Iš mažų svogūng išauga pamakštinis lapas (kuo svogūnas mažes­nis, tuo šis lapas siauresnis). Ant žy­dinčių tulpių stiebų ties bambliais išauga 3-5 (kartais 1-12) juos gau­biantys lapai be lapkočių. Apatiniai lapai patys didžiausi, aukščiau esant labiau siaurėja negu trumpėja. Ties viršutiniu bambliu lapas būna trumpo­kas ir siauras, dažnai įskelta viršūne. Tulpių lapai būna pliki ir apaugę trum­pais plaukeliais, lygūs arba banguoti, įvairių atspalvių žalios spalvos. Daugu­mos Kaufmano ir Greigo bei kai kurių Fosterio grupės veislių lapai dėl susi­dariusių antocianų iki žydėjimo pabai­gos būna violetiškai dryžuoti arba dė­mėti, vėliau dėmės palaipsniui išblun­ka ir jie tampa ištisai žali. Kai kurių tulpių rūšių (T. vvedenskyi, T. androma, T. carinata) lapai ypač egzotiški.

Lapai generatyvinio ūglio ašyje susi­formuoja

Lapai generatyvinio ūglio ašyje susi­formuoja anksčiau už žiedą ir svogūno ramybės metu jau šiek tiek paauga. Ve­getacijos metu jie labiausiai auga nuo butonizacijos iki žydėjimo, kaupdami fotosintezės produktus ir naudodami motininio svogūno ir dirvos maisto medžiagas.

Tulpėms peržydėjus, lapų asimiliatus sunaudoja naujieji svogūnai, palaips­niui pasisavindami juose susikaupusius angliavandenius bei N, P, K, Mg, Zn, B, Cu, Mn. Nudžiūvusiuose lapuose pasi­lieka Ca, Na, Fe, Mo, Al.

Daugelis autorių nurodo, kad svogū­nų derliui mažiau įtakos turi lapų pa­viršiaus plotas negu augalų vegetacijos trukmė. Nuskynus visus lapus prieš žydėjimą, svogūng derliaus masė tesu­darė 20% tos masės, kuri išaugo esant visiems lapams, o nuskynus lapus po žydėjimo, derliaus masė buvo atitin­kamai 50% mažesnė. Lapai greičiau nudžiūva, kai peržydėjus augalams trūksta drėgmės, būna vėjuoti arba labai šilti orai. Mūsų respublikoje di­džiausios žalos jiems padaro botrytio­zė. Greičiau nudžiūna ir labai tankiai pasodintų ar supuolusioje dirvoje au­gančių tulpių lapai.

Tulpės Žiedas

Tulpės žiedas ciklinis (ratiš­kas), sudarytas iš 2 apyžiedžio ratų (pirmasis ratas pakitę taurėlapiai) ir 2 kuokelių ratų, po 3 narius kiekviena­me rate bei mezginės, sudarytos iš 3 suaugusių vaislapių. Ziedas nukreiptas aukštyn, dažniausiai ant stiebo būna vienas, tačiau yra ir daugiažiedžių rū­šių bei veislių. Tulpių žiedų forma labai įvairi, o dar ivairesnė spalva. Gamtinių rūšių vyrauja geltona ir raudona spal­va arba jų deriniai, kultūrinių veislių yra labai daug spalvų ir atspalvių.

Žiedų spalvą lemia antocianų miši­niai. Pagrindiniai tulpių žiedų pigmen­tai yra pelargonidinas, cianidinas ir delfinidinas-gliukozidas, nuo kurių san­tykio priklauso žiedų spalva.

Info paimta iš: tulpės taip remtasi šiuo tekstu: https://pauliusc.lt/tulpes-generatyvinis-uglis-ir-dukteriniai-svogunai/

View Post