Komponuojant dažnai paisoma simetrijos ir asimetrijos, kontrasto ir niuanso, akcento. Kiekviena kompozicija turi būti proporcinga. Simetriniuose ir asimetriniuose variantuose tai pasiekiama skirtingai. Kompozicija bus simetriška, jei analogiški jos komponentai vienodu atstumu išdėstyti nuo centrinės ašies. Jei puokštė kuriama iš vienodų elementų, didesni įspūdį padarys tam tikras nuoseklumas.

Kontrastas tai ryški atskirų elementų (proporcijų, spalvų ir t. t.) priešingybė. Niuansas giminingų savybių harmoninga, laipsniška kaita. Niuansas ir kontrastas tik tada sustiprina estetinį kompozicijos efektą, kai juos papildo kiti komponavimo būdai: spalvinis fono ir augalų kontrastas paryškina jų grožį ir formą, o vertikalaus gėlių išdėstymo perėjimas į horizontalų teikia kompozicijai išraiškingumo. Kompozicijos taisyklingumas, proporcingumas ir atskirų jos dalių ryšys svarbūs elementai. Proporcija tai atskirų dalių ir visumos darnumas.

Pradėdami kurti kompoziciją, pirmiausia prie turimų augalų deriname indą. Žinoma, galima daryti ir atvirkščiai. Vadinasi, tada jau pagal indą spręsime, kokią medžiagą — gėles, šakeles — turime rinktis. Vienaip ar kitaip indas — ne pagrindinis komponavimo elementas. Jis turi išryškinti gėlės grožį.

Jeigu indas ryškus, parenkamos vienspalvės neryškios gėlės. Jeigu keraminis ar vienspalvio stiklo,— gėlės gali būti ryškios. Netinka vazos su realistinu augaliniu piešiniu, nes jos pačios yra dekoratyvios. Kompozicijoms galime panaudoti ne tik vazas, bet ir kitokius įvairios paskirties, tinkamos spalvos ir formos indus.

Gėlės puokštėje turi būti sudėliotos laisvai ir ne vienoje plokštumoje. Jeigu puokštė komponuojama iš nevienodo dydžio žiedų, stambesni merkiami žemiau, o smulkūs ir pumpurai—keliami aukščiau. Kai puokštė kuriama iš šviesių ir tamsių gėlių, šviesios merkiamos aukščiau, tamsios—žemiau.

Aukštaūgių gėlių (lelijų, kalijų, amarilių) nereikėtų merkti horizontaliai ar lenkti jų žiedų žemyn. Jeigu kompozicijai reikia žemyn svyrančios šakelės, galime pasirinkti svyranti augalą.

Puokštės sudarytojui labai svarbu žinoti, kur ji stovės. Reikia rasti tinkamiausią vietą, kurioje geriausiai išryškėtų tiek puokštės forma, tiek gėlių spalvos.

SPALVŲ DERINIMAS GĖLIŲ SIENOJE

Visais laikais žmogus nebuvo abejingas spalvom. Emocinio spalvų poveikio neturime pamiršti ir komponuodami puokštes.

Raudona spalva puikiai dera su žalia, geltona — su violetine, mėlyna — su oranžine. Tai kontrastingi, bet harmoningi deriniai, kuriuose tamsios spalvos prieš pastatomos šviesioms, šiltos ir ryškios — prislopintoms ir šaltoms. Kita harmoningų spalvų skalė gaunama, derinant vienos kurios nors spalvos pustonius: nuo tamsesnio iki šviesaus (raudona—rožinė, mėlyna—žydra ir t. t.). Tokia spalvų harmonija dažna ir gamtoje. Pačias spalvas galima ir taip traktuoti.

Geltona — lengva, šilta, šviesi, linksma. Oranžinė — šilta, šventiška, aktyvi, linksma. Raudona — aktyviausia ir įspūdingiausia spalva; šviesiai raudona — temperamentinga, gaivinanti; tamsiai raudona — rimta ir tauri. Violetinė šventiška, puiki; tamsiai violetinė — niūri. Mėlyna — rami, sunki, rimta, šalta. Žalia — raminanti, pasyvi; šviesiai žalia — linksma; tamsiai žalia šaltoka, atstumianti, ypač su geltona. Juoda — neutrali spalva. Jos fone sustiprėja geltona ir raudona spalva. Juoda spalva turi savybę mažinti, gilinti. Balta spalva neutrali. Greta tamsių spalvų ji sukuria stiprų kontrastingą įspūdi, teikia šviesos ir džiaugsmo, išsiveržia pirmą planą. Taigi būtina atkreipti dėmesį į spalvų derinius. Beje, be reikalo kai kas nemėgsta geltonų gėlių. Viduramžiais geltona spalva simbolizavo neištikimybę, išdavystę, todėl jos buvo vengiama. Dabar ši simbolika pamiršta. Ryškios geltonos gėlės tarsi saulės blyksnis. Derindami jas su violetinėmis, gauname gražų sąskambį.

Šaltinis: Ko reikia komponavimui