Posts by tag
geodeziniai matavimai
Kompensatoriai dažniausiai yra optiniai mechaniniai. Veikiami sunkio jėgos, jie kompensuoja nedidelių teodolito nuokrypių nuo vertikaliosios padėties įtaką atskaitai vertikaliajame limbe. Kompensuojamoji dalis yra laisvai ant švytuoklės kabanti stoginė prizmė. Per šią prizmę ir lęšius bei limbo padalų brūkšniai projektuojami į skalę su atskaičiavimo indeksu. Optinė prizmės savybė yra ta, kad ji, keisdama padėtį, patraukia vaizdą į priešingą pusę dvigubai toliau, negu pati pasistumia. Veikiama sunkio jėgos, ji užima vertikalią padėtį ir tokiu būdu kompensuojamas posvyris. Limbo brūkšnių projekcijos pasistumia atskaičiavimo indekso ir skalės atžvilgiu. Veikiant kompensatoriui, žiūroną pakartotinai nutaikius į tą patį tašką, atskaita vertikaliajame limbe nepasikeis. Kompensatoriaus veikimo diapazonas — kompensavimo tikslumas.
Gulsčiukas arba kompensatorius teodolite turi būti suderinti taip, kad, veikiant kompensatoriui arba esant gulsčiuko burbu-lėliui ampulės viduryje, atskaita vertikaliajame limbe, kai žiūrono vizavimo ašis horizontali, būtų artima nuliui (teoriškai lygi nuliui). Ši atskaita vadinama vertikaliojo skritulio nulio vieta. Nulio vieta reguliuojama gulsčiuko arba kompensatoriaus reguliavimo sraigteliu.
Teodolitų limbai ir atskaičiavimas
Šiuolaikinių teodolitų limbai gaminami iš optinio stiklo. Jų skersmuo 70-90 mm. Pakraštyje įpresuojama sidabro lydinio plokštelė, kurioje specialia dalijimo mašina tikslumu įbrėžiami laipsnių (kartais gonų) padalų labai ploni brūkšneliai. Vieną limbo padalą atitinkantis centrinis kampas yra limbo padalos vertė. Limbų padalos sunumeruotos 0-360°. Vertikalieji teodolitų limbai dabar žymimi sektoriais. Limbai apsaugoti metaliniais gaubtais.
Limbuose atskaičiuojama mikroskopu, įtaisytu prie pagrindinio žiūrono. Į mikroskopo matymo lauką projektuojamos limbo padalos ir atskaičiavimo brūkšnys — indeksas arba skalė. Pagal tai mikroskopai skirstomi į brūkšninius ir skalinius.
Techninio teodolito mikroskopo vaizdo plokštumoje per jo okuliarą matomi atskaičiavimo brūkšnys arba skalė ir limbo padalų brūkšneliai. Tokios konstrukcijos teodolitai vadinami optiniais.
Brūkšninis mikroskopas įtaisytas mažo tikslumo seno tipo teodolituose. Limbuose atskaičiuojama pagal brūkšnį — indeksą. Dešimtosios limbo padalos dalys atskaičiuojamos iš akies.
Skaliniu mikroskopu sveikos limbo padalos atskaičiuojamos pagal skalės nulinį brūkšnį, kuris yra atskaičiavimo indeksas, o padalos dalys atskaičiuojamos skalėje ir išreiškiamos minutėmis jų dešimtosiomis dalimis. Tokio skalinio mikroskopo atskaičiavimo tikslumas.
Skalės padalų vaizdo ilgis mikroskopo matymo lauke turi tikti limbo padalos ilgį. Nesutapimas vadinamas mikroskopo. Ar yra renas, galima matyti sutapdinus skalės pradinį su vienu limbo laipsnių brūkšniu. Galinio skalės brūkšnio nesutapimas su kitu laipsnių padalos brūkšniu rodys reną.
Skaliniu ir brūkšniniu mikroskopais atskaičiuojama tik vienoje pusėje. Labai tiksliuose teodolituose atskaičiuojama abiejose limbo pusėse (optinis mikrometras).
Senų konstrukcijų teodolitų limbuose atskaičiuojama vernierais (nonijais). Tokie teodolitai vadinami vernieriniais. Jie dabar negaminami.
Elektroninių teodolitų limbų padalos koduotos, o atskaitos matomos indikatoriuose skaitmenimis.
Valstybinis geodezinis tinklas ir jo sudarymo metodai
Geodeziniai tinklai skirstomi į horizontaliuosius ir aukščių. Fiksuotų Žemės paviršiuje taškų tinklas su žinomomis jų koordinatėmis ir altitudėmis vadinamas geodeziniu pagrindu. Tokie taškai vadinami geodeziniais.
Geodeziniai tinklai skirstomi dar į valstybinius, vietinius ir nuotraukos.
Valstybinis geodezinis tinklas yra svarbiausias visų mastelių topografinių nuotraukų geodezinis pagrindas, naudojamas dar sprendžiant inžinerinius techninius uždavinius, nustatant Žemės dydį, formą, tiriant Žemės plutos judesius ir kt.
Horizontalieji geodeziniai tinklai sudaromi trianguliacijos, trilateracijos arba poligonometrijos metodais, o aukščių geodeziniai tinklai — niveliacijos metodu.
Trianguliacijos metodu tinklas sudaromas iš susietų tarp savęs trikampių, matuojant visus trikampių kampus f3i, vienos (arba kelių) kraštinės ilgį s ir azimutą A (orientavimo kampą). Toks tinklas vadinamas trianguliacijos tinklu. Trikampių viršūnės, vadinamos trianguliacijos punktais, įtvirtinamos vietovėje. Pagal matavimų duomenis skaičiuojami kitų kraštinių ilgiai ir azimutai (arba direkciniai kampai). Turint vieno punkto koordinates, randamos ir likusių punktų koordinatės. Toks yra matavimų ir skaičiavimų galutinis tikslas.
Jeigu matuojami ne trikampių kampai RL, o trikampių kraštinės si, tai toks tinklas vadinamas trilateracijos tinklu. Zinant vie¬nos (arba kelių) kraštinės direkcinį kampą, skaičiuojami kitų kraštinių direkciniai kampai. Šių duomenų pakanka trilateracijos tinklo punktų koordinatėms apskaičiuoti, kai žinomos vieno punkto koordinatės.
Kartais matuojami tinklo trikampių kampai ir linijos. Tokiu būdu gaunamas kombinuotas geodezinis tinklas arba linijinis kampinis tinklas.
Poligonometrijos metodu suprojektuotas geodezinis tinklas pavaizduotas. Matuojamos linijos si ir kampai Poligonometrijos tikslas — nustatyti punktų koordinates. Orientavus tinklą pasaulio šalių atžvilgiu, žinant vieno punkto koordinates ir išmatuotų linijų bei kampų reikšmes, galima skaičiuoti kitų poligonometrijos punktų koordinates.
Horizontaliojo geodezinio pagrindo sudarymo metodas pasirenkamas pagal vietovės sąlygas ir ekonominius motyvus. Tinklo punktų koordinatės skaičiuojamos pagal vieningą 1942 m. koordinačių sistemą.
Pirmos klasės valstybinis trianguliacijos tinklas dar vadinamas astronominiu geodeziniu. Jis naudojamas atliekant mokslinius tyrimus, susijusius su Žemės formos ir dydžio nustatymu, skaičiuojant visoje Valstybės teritorijoje geodezinių punktų koordinates pagal vieningą koordinačių sistemą. Jis taip pat naudojamas kaip geodezinis pagrindas sudarant žemesnių klasių trianguliacijos tinklus. Pirmos klasės valstybinis trianguliacijos tinklas projektuojamas susietais 800-1 000 km perimetro poligonais. Juos sudaro 200 ir daugiau kilometrų ilgio trianguliacijos grandinės, išdėstytos išilgai meridianų ir paralelių. Šios grandinės sudarytos iš trikampių (panašių I lygiakraščius) su ne trumpesnėmis kaip 20 km ilgio kraštinėmis. Grandinės galuose matuojamos bazinės kraštinės ir nustatomi du Laplaso punktai, kuriuose matuojama astronominė platuma, ilguma ir linijos tarp punktų azimutas.
Antros klasės valstybinis trianguliacijos tinklas taip pat vadinamas astronominiu geodeziniu tinklu. Projektuojamas pirmos klasės poligonų viduje. Bazinės kraštinės matuojamos kas 25 trikampiai. Laplaso punktai išdėstomi maždaug poligonų viduryje.
Trečios ir ketvirtos klasių valstybiniai trianguliacijos tinklai sutankina 1os ir 2os klasių trianguliacijos tinklą.