Posts by tag
cofmos
Praėjusio šimtmečio pradžioje Maskvoje, ten, kur dabar stovi viešbutis „Maskva”, atsidarė garsi Pečkino kavinė. Penkiuosė kambariuose, kur buvo biliardinė, ant stalų gulėjo naujausi laikraščiai bei žurnalai ir kasdien čia rinkdavosi žinomi rašytojai, aktoriai, muzikantai, menininkai. Čia lankydavosi V. Belinskis, A. Gercenas, T. Granovskis, M. Bakuninas, M. Sčepkinas, P. Močalovas, A. Ostrovskis ir kiti žymūs rusų kultūros veikėjai. Apie šią kavinę A. Pisemskis rašė: „Pati protingiausia ir išmoningiausia vieta Maskvoje”, o poetas A. Fetas prisimindavo: „Kas žino, kiek tikros meilės mokslui ir menui išplatino Pečkino kavinė”. Ši kavinė aprašyta V. Vonliarskio knygoje „Magistras”, o A. Ostrovskiui ji tapo pjesės „Pelninga vieta” trečiojo veiksmo karčemos prototipu.
Vienoje „Izvestijų” laikraščio korespondencijoje iš Budapešto pasakojama apie knygą, kurios rašymo procese dalyvavo žymūs vengrų rašytojai, žurnalistai ir menininkai. Knyga buvo skirta kavinės „Hungarija” septyniasdešimtmečiui. Toje kavinėje žmonės, rašę šią knygą, kurį laiką dirbo, begaliniai ginčijosi, dalijosi vienas su kitu kūrybiniais sumanymais. Čia gimdavo naujų kūrybinių idėjų, paveikslų siužetų, buvo rašomi straipsniai ir knygos. Būtent ši kavinė, kurioje dabar prie stalų pritvirtintos nedidelės memorialinės lentelės su žinomų kultūros veikėjų, lankiusių šią kavinę, pavardėmis, kažkada gavo iš vieno provincijos laikraščio telegramą: „Redaktorių pašaukė kariuomenę, rytoj pat atsiųskite. tinkamą kandidatą”.
Žinomi menininkai, rašytojai, poetai ir muzikantai savo kūriniuose šiai kavinei atidavė pagarbos duoklę. Jai paskirtos dainos, dramos ir komedijos. Ši tema atsispindi XVIII a. prancūzų dailininko Van Lo paveiksluose.
Paryžiuje 1703 m. buvo išleista rinktinė kantatų, skirtų šiai kavinei. Poetas Gotfridas Krausė 1716 m. parašė tekstą pirmai vokiečių kantatai apie kavą. Poetas Pikandras — J. S. Bacho libretistas — 1727 m. parašo humoristinę novelę. Joje kalbama apie tai, kad dėl draudimų gerti kavą prasideda maras ir nerimas, tačiau draudimą panaikinus, jie iškart praeina.
Mėgstąs linksmą humorą, J. S. Bachas 1732 m. parašo 211-tą kantatą. Tačiau tai neįprasta kantata, o greičiausiai vienos dalies operetė. Jos siužetas paprastas. Griežtas tėvas bando atpratinti dukrą gerti kavą. Nei grasinimai, nei pasiūlymai sėkmės neatneša ir tik pažadas išleisti dukrą už vyro lyg paveikia užsispyrėlę. Tačiau vos tik tėvas išeina ieškoti jaunikio, duktė tuoj pat iškilmingai pareiškia: „Nė vienas jaunikis neįžengs šiuos namus, kol neduos žodžio ir neužrašys vedybų sutartyje, kad leis man virti kavą, kada tik panorėsiu!”
Jei norite daugiau sužinoti apie kavą, paskaitykite žinomą Eduardo de Filipo pjesę „Ach, jau tie vaiduokliai”, kurioje pagrindinis veikėjas smulkiai išdėsto žiūrovui visas kavos virimo plonybės.
Kaip matome, kava žmogaus gyvenime užima tam tikrą vietą. Ji susijusi su mūsų kasdienybe ir rūpesčiais. Suprantama, ši aplinkybė neliko jumoristų nepastebėta. Štai keletas trumpų linksmų vaizdelių, įvairiais laikotarpiais atspausdintų populiariuose žurnaluose. Vienaip ar kitaip juokai susiję su kava. Galbūt, tai nėra humoro šedevrai, bet jie suteikia galimybę pažiūrėti daiktus kitu aspektu, o tai jau naudinga.
Kaip jau žinome, yra įvairūs kavos virimo būdai. Koks geriausias? Manoma, kad kinai ir japonai idealiai gamina arbatą. O kas idealiausiai verda kavą?
Suteiksime žodį lenkų satyrikui Arnoldui Mostovičiui: „… mūsų kavinėse verdama islandiška, vienietiška, itališka ir braziliška kava. Tačiau visa tai reiškia, jog jūs geriate tą pačią kavą — varšuvietišką, nors tokio pavadinimo pas mus nėra.
Tiesa, kartą Maskvoje man pasiūlė paragauti varšuvietiškos kavos — su plakta grietinėle. Aš įsitikinęs, kad tai buvo vienietiška ‘kava, kuri nežinoma nei Varšuvoje, nei Vienoje. Prancūzijoje ši šalta kava vadinama „Lješo kava” — Belgijos miesto Lješo vardu, bet ten tokios kavos irgi nežino”.
Indijos kavos plantacijoms yra apie trys amžiai, Pasakojama, kad 1670 m. musulmonų piligrimas Baba Budonas iš Jemeno atnešė septynias sėklas ir pasodino jas Indijos žemėje. Piligrimo garbei miestas pavadintas Bababudanu; jame kasmet organizuojamos spalvingos šventės.
Indijoje komercinė kavos gamyba išplėtota paskutiniuosius 150 metų. Anglai įvertino naujos kultūros pelningumą ir 1869 m. šalyje jau buvo 662 kavos plantacijos.
Indijai išsikovojus nepriklausomybių, šalyje atliktas didžiulis darbas organizuojant kavos gamybą. 1975 m. kavos plantacijos Indijoje užėmė 155 tūkst. ha jose dirbo 235 tūkst. žemės ūkio darbuotojų. Kavos eksportas nuo 19 tūkst. 1960-1961 finansiniais metais išaugo iki 55 tūkst. tonų 1974-1975 m. Prekybos išplėtimas su socialistinėmis šalimis buvo lemtingas veiksnys toliau plėtoti šią pramonės šaką. Indišką kavą importuoja Tarybų Sąjunga.
Vietnamo Respublikoje centrinės aukštumos Darlako provincija yra pagrindinis kavos gamintojas. 1980 m. derlius sudarė 12,5 tūkst. tonų. Kavos gamyba eksportui nuo 1975 iki 1980 m. išaugo 1,5 karto. Planuojama išplėsti kavos plantacijų plotus.
KAVOS VARTOJIMAS
Specialistų tvirtinimu kavos pasaulyje suvartojama, galima sakyti, vienodas kiekis, ir per metus išauga ne daugiau kaip 2-3%.
Neįmanoma įsivaizduoti Artimųjų Rytų šalių be kavos. Čia ji geriama visur — namuose, svečiuose, gatvėse, kavinėse, bet kuriuo dienos ar nakties metu. Kavą čia užsigeria nedideliu gurkšniu švaraus šalto vandens, kuris labiau išryškina pačios kavos aromatą ir savotiškumą.
Arabų šalyse vaišinimas kava — tai tradicija, pagarbos ir garbės ženklas. Iš kitos pusės, kada norima pabrėžti šeimininko dosnumą ir svetingumą, jam būtinai sakoma, kad jis kavą verda nuo ryto iki vakaro.
JAR kava — nacionalinis gėrimas. Gamta apdovanojo šią puikiausiomis sąlygomis geriausių rūšių kavai auginti, iš jų ir moka. Apie 12% dirbamos žemės užima kavos plantacijos. Per metus čia prirenkama iki 8-9 tūkst. tonų kavos pupelių. Kavos virimas Artimuosiuose Rytuose — savotiškos apeigos. Be tradicinės kavos, jemeniečiai iš išdžiovinto vaisiaus minkštimo verda gėrimą „kešyra”, o LDJR ruošia karčią kavą — „kachva mur”. Kavos vaisiai su luobele paskrudinami ant kepimo skardos ir malami mediniame inde, pridėjus imbiero, kartu su lukštais; malinys suberiamas kavinuką. Pagaminamas stiprus tamsus antpilas su imbiero prieskoniu. Europiečiams tokia kava Iabai neįprasta.
Nenuostabu, kad kava viešpatauja šalyje, kuri pasauliui padovanojo kavamedį — Etiopijoje. Be to, ten dar iš kavamedžio lapų gaminamas gėrimas, panašus arbatą.
Pagal kavos pupelių suvartojimą vienam gyventojui pirmauja Švedija, JAV, Suomija, Danija. Šios šalys kavos importuoja daugiausia, JAV kasmet suvartojama daugiau kaip 1 mln. tonų (20 mln. maišų). Statistikos duomenimis, šeštąjį dešimtmetį kiekvienas vyresnis kaip 10 metų amerikietis per dieną išgerdavo 2,4 puoduko kavos, o mėgėjai — iki 3,6. Tai sudaro 6,3 kg kavos per metus vienam žmogui. Iš Rytų pusrutulio JAV patenka 65% kavos: 30% tiekia Afrika, o likusį kiekį Azijos ir Okeanijos šalys.
Mėgstate jūs kavą ar ne, bet supratimą apie tai, kaip šis gėrimas gaminamas, turbūt, turite.
Yra tūkstančiai variantų. Viename humoristiniame apsakyme tvirtinama, kad tam tikslui „vartojama visų rūšių tuo metu parduodama kava, imami įvairaus malimo kava”. Verdama stikliniuose, aliuminiuose arba nerūdijančio plieno induose (tam tinka laboratorinės stiklinės, ugniai atsparios menzūrėlės, koštuvai, taip pat susisiekiantys indai). Blogiausiu atveju naudojamasi standartine kavavirė. Ekstraktuojančio vandens temperatūrai pakelti energijos šaltinis gali būti: dujinės viryklės liepsna, elektros srovė, įkaitintas garas, vidaus degimo variklių išmetamosios dujos… Nėra ribų žmogiškosios fantazijos skrydžiui!
Paliksime nuošalyje gudriai protingus būdus ir apsiribosime įprastais, visiškai prieinamais kiekvienam. Kavai išvirti reikia visiškai nedaug: kavos, vandens, kavinuko arba kavavirės ir kelių minučių didingo paslaptingumo. Tirpiosios kavos mėgėjai apsieina ir be kavavirės.
Atrodo, viskas aišku. Bet ar tai taip paprasta?
Visos šeimininkės barščius gamina iš tų pačių produktų, pagal maždaug vienodą „technologija, tačiau kuomet sėdate prie stalo, tai vienu atveju prieš jus lėkštė nuostabių ukrainietiškų barščių, o kitu… Nepiktnaudžiausim, tiesiog atkreipsime dėmesį, jog apskritai kavą pagaminti lengva, bet tam, kad ji būtų skani, kvapi, t.y. tikra kava, reikia kai ką žinoti ir mokėti. Skonis, kvapas, spalva, stiprumas, prisotinimas priklauso nuo daugelio aplinkybių ir, visų , pirmiausia, žinoma, nuo meistriškumo to, kuris ją ruošė. Jūsų sugebėjimas ir išmonė apvainikuoja didelį ir nelengvą darbą tų, kas išaugino ir surinko derlių, atgabeno jį iš tolimų kraštų, rūšiavo ir kepino kavos pupeles. Daugelis kavą žiūri tik kaip puikų stimuliatorių, o juk kava, pirmiausia — skonis, aromatas, malonumas.
Jūsų valioje daugybė kavos ruošimo būdų. Tačiau kokie įvairūs jie būtų, visada siekiama, kaip geriausiu būdu išnaudoti skonines ir kvapiąsias medžiagas, esančias kavos pupelėse. Tai sėkmės formulė. Tobulesnė technika savaime nepagerina gėrimo, ji tik supaprastina ruošimo procesą, daro jį patogesnį.
Koks gi būdas geriausias? Šį klausimą reikia spręsti patiems. Dėl skonio nesiginčijama, todėl visiškai aišku, kad geriausias kavos ruošimo būdas tas, kuris atitinka būtent jūsų skonį. Visa kita, suprantama, ne taip gerai. Dabar aptarsime pagrindinius būdus ir ten, kur tai įmanoma, pabandysime objektyviai įvertinti jų privalumus arba trūkumus.