Posts by month
December 2017
Lenktyninis automobilis — ne žaisliukas, o rytdienos technika, kurios poligonas ir laboratorija — lenktynių trasa baltuose druskos ežeruose.
Greičio rekordus dabar šturmuoja automobiliai su reaktyviniais varikliais, jais pasiekiama vis didesni greičiai. Dabar ten projektuojamas reaktyvinis automobilis, su kuriuo planuojama pasiekti 1200 km per val. greitį. Jis turėtų būti 11,0 m ilgio, 1,30 m aukščio, jo variklio trauka — 4000 kG, kėbulas iš stiklo plasto.
Tarptautinė automobilių federacija (FIA), vadovaujanti visam automobilių sportui ir registruojanti įvairius automobilių rekordus, ilgai nenorėjo pripažinti automobilių su reaktyviniais varikliais, nes pagal jos kodeksą automobiliu buvo laikomas tik toks ekipažas, kuris juda varančiųjų ratų dėka. Tačiau 1964 metais amerikiečių sportinės organiacijos pasiekė, kad FIA pagaliau pripažintų ir tokius automobilius.
Prasidėjo lenktyninių automobilių su dujų turbininiais ir reaktyviniais varikliais epocha.
Pirmasis lenktyninis automobilis dujų turbininiu, varikliu vadinosi „Mėlynoji paukštė”. Mėlynoji paukštė turėjo 4250 AG galios variklį, tačiau ji nesugebėjo skrieti greičiau už ,,Golden road”: žymusis anglų lenktynininkas Donaldas Kempbelas su ja pasiekė tik 648,72 kilometro per valandą greitį. Be to, „Mėlynajai paukštei” reikėjo labai daug kuro: 190 litrų aviacinio žibalo šimtui kilometrų keIio.
Tikrasis automobilių greičio rekordų šturmas prasidėjo, kai į lenktynių trasas įsiveržė automobiliai su reaktyviniais varikliais. Pirmiausia — garsioji „Amerikos siela” (,Spirit of America”). Šiuo triračiu supergreitu automobiliu amerikiečių lenktynininkas Kregas Bredlavas pasiekia 848,65 kilometrų per valandą greitį, o keturrate „Amerikos siela”, turinčia 17 tūkstančių arklio jėgų turboreaktyvinį varikli, 1965 metais jau skriejama 966,5 kilometrų per valandą greičiu. Tiesa, „Amerikos siela” panašesnė į žeme judančią raketą ar lėktuvą, negu į automobilį: ji turi tipišką lėktuvo fiuzeliažą, aukštą stabilizatoriaus sparną. Tačiau ir su tokiu automobiliu pasiekti garso greičio ribą kliudo… padangos, o ne variklis, nes reaktyviniams varikliams galios tam nestigtų.
1970 metų rudenį ant druskingo Jutos valstijos ežero dugno pasirodė dar vienas superautomobilis su rėksmingu užrašu ant šono — „THE BLUE FLAME” („Mėlynoji liepsna”). Tačiau automobilio pavadinimas — ne vien privaloma duoklė reklamai. Tai ir simbolis, atspindintis neįprastą automobilio ir ypač jo variklio konstrukciją. Mat „Mėlynosios liepsnos” varikliui kaip kuras buvo naudojamos. suskystintos —161° C gamtinės dujos tos pačios, kurių gelsvos liepsnelės kasdien plazda virš virtuvių viryklų. Su „Mėlynąja liepsna” automobiliu pabaisa — buvo tikimasi pasiekti 1450 kilometrų per valandą greitį. Maksimali variklio galia — 53 500 AG, jis pats — kosminio laivo ,Apolonas” variklio kopija, o kuro atsargų, sukauptų automobilio bakuose, pakakdavo tik 20 sekundžių važiavimo,
1970 metų lapkričio 23 d. amerikietis Haris Heibličas su „Mėlynąja liepsna” stoja į startą ir nuskrieja vienos mylios distanciją 1014,29 km per valandą greičiu. H. Heibličas pirmasis, kuriam nusišypsojo laimė vairuoti automobilį, viršijusį 1000 kilometrų per valandą greitį.
Vairuotojo dėmesys yra vienas iš pagrindinių eismo saugumo faktorių valdant vis galingesnius automobilius.
Galingų automobilių supirkimas Klaipėdoje.
Komponuojant dažnai paisoma simetrijos ir asimetrijos, kontrasto ir niuanso, akcento. Kiekviena kompozicija turi būti proporcinga. Simetriniuose ir asimetriniuose variantuose tai pasiekiama skirtingai. Kompozicija bus simetriška, jei analogiški jos komponentai vienodu atstumu išdėstyti nuo centrinės ašies. Jei puokštė kuriama iš vienodų elementų, didesni įspūdį padarys tam tikras nuoseklumas.
Kontrastas tai ryški atskirų elementų (proporcijų, spalvų ir t. t.) priešingybė. Niuansas giminingų savybių harmoninga, laipsniška kaita. Niuansas ir kontrastas tik tada sustiprina estetinį kompozicijos efektą, kai juos papildo kiti komponavimo būdai: spalvinis fono ir augalų kontrastas paryškina jų grožį ir formą, o vertikalaus gėlių išdėstymo perėjimas į horizontalų teikia kompozicijai išraiškingumo. Kompozicijos taisyklingumas, proporcingumas ir atskirų jos dalių ryšys svarbūs elementai. Proporcija tai atskirų dalių ir visumos darnumas.
Pradėdami kurti kompoziciją, pirmiausia prie turimų augalų deriname indą. Žinoma, galima daryti ir atvirkščiai. Vadinasi, tada jau pagal indą spręsime, kokią medžiagą — gėles, šakeles — turime rinktis. Vienaip ar kitaip indas — ne pagrindinis komponavimo elementas. Jis turi išryškinti gėlės grožį.
Jeigu indas ryškus, parenkamos vienspalvės neryškios gėlės. Jeigu keraminis ar vienspalvio stiklo,— gėlės gali būti ryškios. Netinka vazos su realistinu augaliniu piešiniu, nes jos pačios yra dekoratyvios. Kompozicijoms galime panaudoti ne tik vazas, bet ir kitokius įvairios paskirties, tinkamos spalvos ir formos indus.
Gėlės puokštėje turi būti sudėliotos laisvai ir ne vienoje plokštumoje. Jeigu puokštė komponuojama iš nevienodo dydžio žiedų, stambesni merkiami žemiau, o smulkūs ir pumpurai—keliami aukščiau. Kai puokštė kuriama iš šviesių ir tamsių gėlių, šviesios merkiamos aukščiau, tamsios—žemiau.
Aukštaūgių gėlių (lelijų, kalijų, amarilių) nereikėtų merkti horizontaliai ar lenkti jų žiedų žemyn. Jeigu kompozicijai reikia žemyn svyrančios šakelės, galime pasirinkti svyranti augalą.
Puokštės sudarytojui labai svarbu žinoti, kur ji stovės. Reikia rasti tinkamiausią vietą, kurioje geriausiai išryškėtų tiek puokštės forma, tiek gėlių spalvos.
SPALVŲ DERINIMAS GĖLIŲ SIENOJE
Visais laikais žmogus nebuvo abejingas spalvom. Emocinio spalvų poveikio neturime pamiršti ir komponuodami puokštes.
Raudona spalva puikiai dera su žalia, geltona — su violetine, mėlyna — su oranžine. Tai kontrastingi, bet harmoningi deriniai, kuriuose tamsios spalvos prieš pastatomos šviesioms, šiltos ir ryškios — prislopintoms ir šaltoms. Kita harmoningų spalvų skalė gaunama, derinant vienos kurios nors spalvos pustonius: nuo tamsesnio iki šviesaus (raudona—rožinė, mėlyna—žydra ir t. t.). Tokia spalvų harmonija dažna ir gamtoje. Pačias spalvas galima ir taip traktuoti.
Geltona — lengva, šilta, šviesi, linksma. Oranžinė — šilta, šventiška, aktyvi, linksma. Raudona — aktyviausia ir įspūdingiausia spalva; šviesiai raudona — temperamentinga, gaivinanti; tamsiai raudona — rimta ir tauri. Violetinė šventiška, puiki; tamsiai violetinė — niūri. Mėlyna — rami, sunki, rimta, šalta. Žalia — raminanti, pasyvi; šviesiai žalia — linksma; tamsiai žalia šaltoka, atstumianti, ypač su geltona. Juoda — neutrali spalva. Jos fone sustiprėja geltona ir raudona spalva. Juoda spalva turi savybę mažinti, gilinti. Balta spalva neutrali. Greta tamsių spalvų ji sukuria stiprų kontrastingą įspūdi, teikia šviesos ir džiaugsmo, išsiveržia pirmą planą. Taigi būtina atkreipti dėmesį į spalvų derinius. Beje, be reikalo kai kas nemėgsta geltonų gėlių. Viduramžiais geltona spalva simbolizavo neištikimybę, išdavystę, todėl jos buvo vengiama. Dabar ši simbolika pamiršta. Ryškios geltonos gėlės tarsi saulės blyksnis. Derindami jas su violetinėmis, gauname gražų sąskambį.
Šaltinis: Ko reikia komponavimui
Žydėjimo reguliavimas. Paprastai rožės auginamos leidžiant joms ilsėtis lapkričio–gruodžio mėn. Auginant pagal šią technologiją, iki lapkričio 5 d. nuskinami paskutiniai žiedai, šiltnamio temperatūra sumažinama iki 5-7°C ir nustojama lieti. Sėkmingas rožių pražydinimas priklauso nuo daugelio faktorių ir pirmiausiai nuo temperatūros. Palaipsniui keliant temperatūrą ir vėliau ją išlaikant optimalią, per metus rožės masiškai žydi 5-6 kartus, vidutiniškai kas 6 savaites.
Rožėms vėlai žydėti leidžiama tada, kai šiltnamiuose nepakanka šilumos. Šiuo atveju rožės gali ilsėtis nuo gruodžio mėn. 1 d. iki vasario mėn. 1 d. ir tada jos pirmą kartą sužydi kovo pabaigoje.
Galima rožėms leisti žydėti ir ištisus metus, tiktai šiuo atveju jų žiedai vasarą neskinami, leidžiant jiems peržydėti ant krūmo. Lapkričio-gruodžio mėn. pailsėjusioms rožėms nuo liepos mėn. iki rugpjūčio 15 d. leidžiama peržydėti neskinant žiedų. Rugpjūčio 16-20 d. jos nukerpamos. Pradės žydėti rugsėjo pabaigoje–spalio mėn. Tada joms nuo sausio vidurio iki kovo 1 d. leidžiama ilsėtis. Po poilsio jos žydės balandžio pabaigoje. Sekantis poilsis — lapkričio—gruodžio mėn. Pražydinant ištisus metus, rožės ‘nusilpsta. Šiam tikslui labiausiai tinka veislė Sonia.
Skynimas. Nuo rožių skynimo aukščio priklauso tolimesnis jų augimas ir derlius. Skinant žiedus, vienoms veislėms paliekami 2-3 penkialapiai lapai, kitoms — 3-4 Concordel. Ūglius, ant kurių išauga nenormalūs žiedpumpuriai arba jie visiškai nesusidaro, reikia nukirpti taip, kaip ir žydinčius. Ankstyvo žydėjimo metu, kai mažai šviesos, trumpi vegetatyviniai ūgliai nukerpami iki 3–4 penkialapio lapo, skaičiuojant iš apačios.
Rožes, kurios greitai skleidžiasi, reikia skinti, kai nusispalvina žiedpumpuriai, tačiau dauguma veislių skinama jiems pradėjus skleistis. Nuskynus per daug anksti, kai žiedsostis dar nepakankamai išsivystęs, žiedai gali visiškai neišsiskleisti. Pavyzdžiui, ‘Mercedes’ žiedus reikia skinti visiškai išsiskleidusius.
Nuskintus žiedus reikia kuo greičiau iš šiltnamio išnešti ir atvėsinti 3-4C šilumos patalpoje.. Rūšiuojami tiktai atvėsinti žiedai. Būtina kuo greičiau juos pamerkti vandenį. Vanduo ir indai turi būti labai švarūs, rožių lapai neapsemti vandens. Kiekvieno skynimo rožėms vandenį reikia pakeisti.
Sveikus ir geros kokybės žiedus galima laikyti ir sausai, jų nepamerkus į vandenį. Šiuo atveju jie greitai išnešami 1°C patalpą, laikomi atvirose dėžėse, o žiedams visiškai atvėsus, dėžė uždaroma. Sausai palaikyti nuskinti rožių žiedai prieš pakavimą ir išsiuntimą vėl surūšiuojami, atnaujinami pjūviai ir keletą valandų laikomi pamerkti iki 40°C pašildytame vandenyje. Patalpos temperatūra turi būti 4-5°C.