Kas yra kosminės dulkės?

Kas yra kosminės dulkės?

Tarpžvaigždinėje ir tarpplanetinėje erdvėje sutinkamos smulkios kietų. kūnų dalelytės, jas kasdienintame gyvenime vadiname dulkėmis. Norėdami atskirti jas nuo Žemės šių dalelyčių telkinius vadiname kosminėmis dulkėmis, nors jų fizinė sandara yra panaši. Tai nuo 0,000001 ligi 0,001 centimetro dydžio dalelytės, kurių cheminė sudėtis iki šiol aplamai nežinoma.

Dažnai šios dalelytės sudaro debesis, kurie pastebimi įvairiais būdais. Pavyzdžiui, mūsų planetų sistemoje kosminės dulkės buvo pastebėtos todėl, kad Saulės šviesa, išsisklaidydama jose, sukelia reiškinį, kuris nuo senų laikų žinomas kaip „Zodiako šviesa”. Zodiako šviesą mes matome labai šviesiomis naktimis tai silpnai švytinti juosta, nutįsusi danguje išilgai Zodiako (nuo to ir pavadinimas); ji palengva silpnėja, mums tolstant nuo Saulės (kuri tuo metu yra už horizonto). Zodiako šviesos intensyvumo matavimai ir jos spektro tyrimas rodo, kad ji atsiranda, Saulės šviesai išsisklaidant kosminių dulkių debesies dalelytėse, kurios supa Saulę ir siekia Marso orbitą (taigi, Žemė yra kosminių dulkių debesies viduje).

Kosminės dulkės tarpžvaigždinėje erdvėje pastebimos tokiu pat būdu.

Jeigu kuris nors dulkių debesis atsidurs netoli palyginti šviesios žvaigždės, tai tos žvaigždės šviesa išsisklaido debesyje. Tada šį dulkių debesį matome kaip šviesią dėmelę, vadinamą „nereguliariu ūku” (išsisklaidžiusiu ūku).

Zodiakas, Zodiako juosta — eilė žvaigždynų. esančia išilgai didelio dangaus sferos apskritimo, kuriuo vyksta matomasis metinis Saulės judėjimas.

Kartais kosminių dulkių debesis yra matomas todėl, kad jis užstoja už jo esančias žvaigždes. Tada jį atskiriame kaip palyginti tamsią dėmę žvaigždėtos dangaus erdvės fone.

Kosmines dulkes dar galima susekti trečiuoju būdu iš žvaigždžių spalvos keitimosi. Žvaigždės, esančios už kosminių dulkių debesies, aplamai yra žymiai raudonesnės. Eidama pro kosmines dulkes, beje, kaip ir pro Žemės dulkes, šviesa parausta. Šį reiškinį dažnai galime stebėti Žemėje. Ūkanotomis naktimis matome, kad toli nuo mūsų esantys žibintai skleidžia raudonesnę šviesą, negu arti esantieji, kurių šviesa iš tiesų nepasikeičia. Tačiau mes turime pridurti: spalva kinta tik nuo dulkių, susidedančių iš mažti dalelyčių. Ir kaip tik tokios dulkės dažniausiai būna tarpžvaigždinėse bei tarpplanetinėse erdvėse. O iš to fakto, kad šios dulkės parausvina už jų esančių žvaigždžių šviesą, mes darome išvadą, kad tos dalelytės labai mažos, apie 0,00001 cm.

Mes tiksliai nežinome, iš kur atsiranda kosminės dulkės. Greičiausiai iš tų dujų, kurias nuolat išmeta žvaigždės, ypač jaunosios. Esant žemai temperatūrai, dujos sušąla ir virsta kietu kūnu — kosminių dulkių dalelytėmis. Ir atvirkščiai, šių dulkių dalis, patekusi palyginti aukštą temperatūrą, pavyzdžiui, prie kokios nors karštos žvaigždės arba susidūrus dviem kosminių dulkių debesims, o tai mūsų Visatoje neretas reiškinys, vėl virsta dujomis.

View Post

Iš kokių elementų susideda visata?

AR NIEKAS VISATOJE NESTOVI VIETOJE?

Šių laikų astronomui ir fizikui aplamai nežinoma „sąvoka „stovėti vietoje”. Judėjimas ir rimtis santykinės sąvokos. Tai reiškia, kad jos turi prasmę tik tada, kai judėjimą ar rimtį imame ko nors atžvilgiu.

Kadaise žmonės buvo įsitikinę, kad Visatoje esąs „kažkas”, ką galima laikyti nejudančiu dalyku. Senovėje tas „kažkas” buvo Žemė, Koperniko laikais Saulė. Tačiau netrukus įžymusis Galilėjus įrodė, kad neturime jokio pagrindo manyti, jog Saulė arba kuris nors kitas kūnas Visatoje „stovi vietoje”.

Pagalvokime, kieno atžvilgiu tasai „kažkas” turi nejudėti arba stovėti vietoje. Jeigu kuris nors kūnas nejudės Saulės atžvilgiu, tai dar visai nereiškia, kad jis stovi vietoje, nes pati Saulė toli gražu nestovi vietoje. Lygiai taip pat nė viena žvaigždė nestovi vietoje.

Galima būtų dar paklausti: ar nežinome Visatoje (dviejų arba daugiau visiškai nejudančių kūnų? Ne, nežinome tokios kūnų poros arba grupės, nes, jeigu jų kūnai tam tikru momentu ir būtų vienas kito atžvilgiu rimties būvyje, tai jų savitarpio traukos jėga priverstų juos pajudėti.

IŠ KOKIŲ ELEMENTŲ SUSIDEDA VISATA?

Mes žinome, kad Visata susideda iš tų pačių elementų, iš kurių sudaryta Žemė ir kurie mums žinomi iš chemijos bei fizikos. Tačiau tai nereiškia, kad visur jų yra vienoda proporcija. Priešingai. Pavyzdžiui, Kosmose vandenilio dažnai sutinkama žymiai daugiau, negu Žemėje. Kaip tik taip būna visose arba beveik visose žvaigždėse ir, turbūt, tarpžvaigždinėje materijoje. Ten vandenilis sudaro apie 80 procentų medžiagos, tuo tarpu žemėje jo procentas mažesnis.

Tačiau galimas dalykas (nors ligi šiol stebėjimai to nepatvirtino), kad tam tikruose dangaus kūnuose gali būti ir kitų elementų arba tokių elementų atmainų kokių žemėje nežinome. Juk elementai nėra kažkas nekintama. įvairiomis sąlygomis susidaro įvairios elementų rūšys. Kadangi įvairiuose dangaus kūnuose yra įvairiausios sąlygos, neretai labai skirtingos nuo žemės sąlygų, vadinasi, ten gali taip pat atsirasti ir kitos elementų atmainos.

Kiekvienas elementas turi daug atmainų, vadinamų izotopais, kurie turi nevienodą atominį svorį, bet neišsiskiria fizinėmis ir cheminėmis savybėmis.

View Post

Kas valdo dangaus kūnų judėjimą?

KĄ VADINAME VISATA?

Žodis „Visata” (kitaip sakant, Kosmosas) paprastai reiškia visą pasaulį. Ši sąvoka atsirado gilioje senovėje ir apima viską, kas egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų sąmonės.

Žemė, kurtoje gyvena žmogus, yra vienas iš begalinės daugybės dangaus kūnų, sudarančių beribę Visatą. Daugelyje kūnų yra visos sąlygos gyvybei atsirasti ir vystytis.

KAS VALDO DANGAUS KŪNŲ JUDĖJIMĄ?

Dangaus kūnų judėjimas iš esmės nesiskiria nuo kūnų judėjimo Žemėje; taigi mūsų atsakymas vienodai tinka dėsniams, kurie valdo ir dangaus, ir žemės kūnų judėjimą.

Aplamai judėjimas priklauso nuo jėgų, veikiančių kūną, jam judant, taip pat ir nuo to, kas moksle vadinama pradinėmis judėjimo sąlygomis. Tai paaiškinsime pavyzdžiu.

Metame akmenį tam tikru kampu žemę. Jeigu jo neveiktų jokios jėgos, jis skristų tiesia linija pastoviu greičiu. Svorio jėgos veikiamas, akmuo lekia kreiva linija (parabole) ir pagaliau nukrenta ant žemės. Linija išlinksta nuo svorio jėgos. Jeigu judėjimo metu akmenį veiktų ir kitos jėgos, tai linijos forma pasikeistų.

Mes žinome, kad akmenys, sviesti nevienoda jėga (skirtingais greičiais) ir skirtingais kampais, lekia skirtingai, nors juos visuomet veikia ta patį jėga: svorio jėga. Vadinasi. akmens trajektorija (lėkimo kelias) taip pat priklauso ir nuo pradinio greičio, ir nuo kampo, kuriuo metame akmenį. Aplamai šitai ir vadiname pradinėmis judėjimo sąlygomis.

Įsivaizduokime, kad ėmėme tirti dangaus kūnų judėjimą. Jeigu mums žinomas dėsnis, pagal kurį jėgos veikia kūną, ir žinomos pradinės sąlygos, tai iš šių duomenų mes galime apskaičiuoti, kokia linija judės dangaus kūnas, ir galėsime numatyti, kur ir kada jis bus matomas danguje. Pavyzdžiui, jeigu nežinome arba nelabai tiksliai žinome dėsnį, pagal kurį jėgos veikia kūną, bet žinome pradines sąlygas, tai, stebėdami kūno judėjimą, galime nustatyti, koks jėgų veikimo dėsnis jį valdo. Ir pagaliau, jeigu žinome dėsnį, pagal kurį jėgos veikia kūną, tai, stebėdami jo judėjimą, galime nustatyti pradines sąlygas. Mes lyg įspėjame šio kūno praeitį, kurios negalima betarpiškai stebėti.

Dangaus kūnų judėjimą valdo daugiausia trauka tarp visų gamtos kūnų. Ši dėsnį vadiname visuotinės traukos dėsniu. Pirmą kartą jį suformulavo Izaokas Niutonas prieš du šimtus penkiasdešimt metų.

Pavyzdžiui, mūsų Saulės sistemos planetos juda daugiausia veikiant Saulės traukos jėgai (Saulę taip pat traukia kiekviena planeta). Tai vyksta todėl, kad Saulės masė daugiau kaip tūkstantį kartų didesnė už sunkiausios planetos masę. Planetų savitarpio traukos jėgos, palyginti su Saulės traukos jėga, nepaprastai mažos, ir kaip tik todėl planetos sukasi aplink saulę elipsinėmis linijomis, labai artimomis apskritimui. Kiti kūnai kometos pagal tą patį visuotinės traukos dėsnį juda aplink Saulę kreivėmis, artimomis parabolei. Tai, kad kometos juda kitaip, negu planetos, priklauso, aišku, nuo skirtingų pradinių judėjimo sąlygų.

Mes žinome daug žvaigždžių, kurios juda aplink abiejų kūnų masės centrą taip pat pagal visuotinės traukos dėsnį. Visuotinės traukos dėsnis atlieka pagrindinį vaidmenį visuose stebimuose dangaus kūnų judėjimuose, nors gamtoje yra ir kitų jėgų, kurios atskirais atvejais įveikia traukos jėgas. Pavyzdžiui, mes tai pastebime iš lekiančių iš Saulės smulkių įelektrintų dalelių judėjimo. Arti Žemės šios dalelės juda gan sudėtingomis kreivėmis, nes jas veikia Žemės magnetinis laukas. Vadinasi, čia susiduriame su magnetinėmis jėgomis. Aišku, tai nereiškia, kad šiuo atveju neveikia traukos jėgos. Jos taip pat veikia, bet žymiai silpniau, negu magnetinės jėgos.

Masės centru vadiname tašką, kurio nuotoliai nuo abiejų kūnų yra atvirkščiai proporcingi jų masėms. Šis taškas yra tiesėje, kuri jungia abu kūnus.

View Post