Kiekviena kompozicija turi būti proporcinga

Komponuojant dažnai paisoma simetrijos ir asimetrijos, kontrasto ir niuanso, akcento. Kiekviena kompozicija turi būti proporcinga. Simetriniuose ir asimetriniuose variantuose tai pasiekiama skirtingai. Kompozicija bus simetriška, jei analogiški jos komponentai vienodu atstumu išdėstyti nuo centrinės ašies. Jei puokštė kuriama iš vienodų elementų, didesni įspūdį padarys tam tikras nuoseklumas.

Kontrastas tai ryški atskirų elementų (proporcijų, spalvų ir t. t.) priešingybė. Niuansas giminingų savybių harmoninga, laipsniška kaita. Niuansas ir kontrastas tik tada sustiprina estetinį kompozicijos efektą, kai juos papildo kiti komponavimo būdai: spalvinis fono ir augalų kontrastas paryškina jų grožį ir formą, o vertikalaus gėlių išdėstymo perėjimas į horizontalų teikia kompozicijai išraiškingumo. Kompozicijos taisyklingumas, proporcingumas ir atskirų jos dalių ryšys svarbūs elementai. Proporcija tai atskirų dalių ir visumos darnumas.

Pradėdami kurti kompoziciją, pirmiausia prie turimų augalų deriname indą. Žinoma, galima daryti ir atvirkščiai. Vadinasi, tada jau pagal indą spręsime, kokią medžiagą — gėles, šakeles — turime rinktis. Vienaip ar kitaip indas — ne pagrindinis komponavimo elementas. Jis turi išryškinti gėlės grožį.

Jeigu indas ryškus, parenkamos vienspalvės neryškios gėlės. Jeigu keraminis ar vienspalvio stiklo,— gėlės gali būti ryškios. Netinka vazos su realistinu augaliniu piešiniu, nes jos pačios yra dekoratyvios. Kompozicijoms galime panaudoti ne tik vazas, bet ir kitokius įvairios paskirties, tinkamos spalvos ir formos indus.

Gėlės puokštėje turi būti sudėliotos laisvai ir ne vienoje plokštumoje. Jeigu puokštė komponuojama iš nevienodo dydžio žiedų, stambesni merkiami žemiau, o smulkūs ir pumpurai—keliami aukščiau. Kai puokštė kuriama iš šviesių ir tamsių gėlių, šviesios merkiamos aukščiau, tamsios—žemiau.

Aukštaūgių gėlių (lelijų, kalijų, amarilių) nereikėtų merkti horizontaliai ar lenkti jų žiedų žemyn. Jeigu kompozicijai reikia žemyn svyrančios šakelės, galime pasirinkti svyranti augalą.

Puokštės sudarytojui labai svarbu žinoti, kur ji stovės. Reikia rasti tinkamiausią vietą, kurioje geriausiai išryškėtų tiek puokštės forma, tiek gėlių spalvos.

SPALVŲ DERINIMAS GĖLIŲ SIENOJE

Visais laikais žmogus nebuvo abejingas spalvom. Emocinio spalvų poveikio neturime pamiršti ir komponuodami puokštes.

Raudona spalva puikiai dera su žalia, geltona — su violetine, mėlyna — su oranžine. Tai kontrastingi, bet harmoningi deriniai, kuriuose tamsios spalvos prieš pastatomos šviesioms, šiltos ir ryškios — prislopintoms ir šaltoms. Kita harmoningų spalvų skalė gaunama, derinant vienos kurios nors spalvos pustonius: nuo tamsesnio iki šviesaus (raudona—rožinė, mėlyna—žydra ir t. t.). Tokia spalvų harmonija dažna ir gamtoje. Pačias spalvas galima ir taip traktuoti.

Geltona — lengva, šilta, šviesi, linksma. Oranžinė — šilta, šventiška, aktyvi, linksma. Raudona — aktyviausia ir įspūdingiausia spalva; šviesiai raudona — temperamentinga, gaivinanti; tamsiai raudona — rimta ir tauri. Violetinė šventiška, puiki; tamsiai violetinė — niūri. Mėlyna — rami, sunki, rimta, šalta. Žalia — raminanti, pasyvi; šviesiai žalia — linksma; tamsiai žalia šaltoka, atstumianti, ypač su geltona. Juoda — neutrali spalva. Jos fone sustiprėja geltona ir raudona spalva. Juoda spalva turi savybę mažinti, gilinti. Balta spalva neutrali. Greta tamsių spalvų ji sukuria stiprų kontrastingą įspūdi, teikia šviesos ir džiaugsmo, išsiveržia pirmą planą. Taigi būtina atkreipti dėmesį į spalvų derinius. Beje, be reikalo kai kas nemėgsta geltonų gėlių. Viduramžiais geltona spalva simbolizavo neištikimybę, išdavystę, todėl jos buvo vengiama. Dabar ši simbolika pamiršta. Ryškios geltonos gėlės tarsi saulės blyksnis. Derindami jas su violetinėmis, gauname gražų sąskambį.

Šaltinis: Ko reikia komponavimui

View Post

Rožių žydėjimo reguliavimas

Žydėjimo reguliavimas. Paprastai rožės auginamos leidžiant joms ilsėtis lapkričio–gruodžio mėn. Auginant pagal šią technologiją, iki lapkričio 5 d. nuskinami paskutiniai žiedai, šiltnamio temperatūra sumažinama iki 5-7°C ir nustojama lieti. Sėkmingas rožių pražydinimas priklauso nuo daugelio faktorių ir pirmiausiai nuo temperatūros. Palaipsniui keliant temperatūrą ir vėliau ją išlaikant optimalią, per metus rožės masiškai žydi 5-6 kartus, vidutiniškai kas 6 savaites.

Rožėms vėlai žydėti leidžiama tada, kai šiltnamiuose nepakanka šilumos. Šiuo atveju rožės gali ilsėtis nuo gruodžio mėn. 1 d. iki vasario mėn. 1 d. ir tada jos pirmą kartą sužydi kovo pabaigoje.

Galima rožėms leisti žydėti ir ištisus metus, tiktai šiuo atveju jų žiedai vasarą neskinami, leidžiant jiems peržydėti ant krūmo. Lapkričio-gruodžio mėn. pailsėjusioms rožėms nuo liepos mėn. iki rugpjūčio 15 d. leidžiama peržydėti neskinant žiedų. Rugpjūčio 16-20 d. jos nukerpamos. Pradės žydėti rugsėjo pabaigoje–spalio mėn. Tada joms nuo sausio vidurio iki kovo 1 d. leidžiama ilsėtis. Po poilsio jos žydės balandžio pabaigoje. Sekantis poilsis — lapkričio—gruodžio mėn. Pražydinant ištisus metus, rožės ‘nusilpsta. Šiam tikslui labiausiai tinka veislė Sonia.

Skynimas. Nuo rožių skynimo aukščio priklauso tolimesnis jų augimas ir derlius. Skinant žiedus, vienoms veislėms paliekami 2-3 penkialapiai lapai, kitoms — 3-4 Concordel. Ūglius, ant kurių išauga nenormalūs žiedpumpuriai arba jie visiškai nesusidaro, reikia nukirpti taip, kaip ir žydinčius. Ankstyvo žydėjimo metu, kai mažai šviesos, trumpi vegetatyviniai ūgliai nukerpami iki 3–4 penkialapio lapo, skaičiuojant iš apačios.

Rožes, kurios greitai skleidžiasi, reikia skinti, kai nusispalvina žiedpumpuriai, tačiau dauguma veislių skinama jiems pradėjus skleistis. Nuskynus per daug anksti, kai žiedsostis dar nepakankamai išsivystęs, žiedai gali visiškai neišsiskleisti. Pavyzdžiui, ‘Mercedes’ žiedus reikia skinti visiškai išsiskleidusius.

Nuskintus žiedus reikia kuo greičiau iš šiltnamio išnešti ir atvėsinti 3-4C šilumos patalpoje.. Rūšiuojami tiktai atvėsinti žiedai. Būtina kuo greičiau juos pamerkti vandenį. Vanduo ir indai turi būti labai švarūs, rožių lapai neapsemti vandens. Kiekvieno skynimo rožėms vandenį reikia pakeisti.

Sveikus ir geros kokybės žiedus galima laikyti ir sausai, jų nepamerkus į vandenį. Šiuo atveju jie greitai išnešami 1°C patalpą, laikomi atvirose dėžėse, o žiedams visiškai atvėsus, dėžė uždaroma. Sausai palaikyti nuskinti rožių žiedai prieš pakavimą ir išsiuntimą vėl surūšiuojami, atnaujinami pjūviai ir keletą valandų laikomi pamerkti iki 40°C pašildytame vandenyje. Patalpos temperatūra turi būti 4-5°C.

View Post

Žinomi 5 tulpių lapų tipai

Tulpių Lapai

 Žinomi 5 tulpių lapų tipai: 1) sėklaskiltė, 2) pamakštinis lapas, 3) ža­li generatyvinio ūglio lapai, 4) pakitęs lapas svogūno dengiamasis lukštas ir 5) pakitęs lapas — svogūno maitina­masis lukštas. Iš mažų svogūng išauga pamakštinis lapas (kuo svogūnas mažes­nis, tuo šis lapas siauresnis). Ant žy­dinčių tulpių stiebų ties bambliais išauga 3-5 (kartais 1-12) juos gau­biantys lapai be lapkočių. Apatiniai lapai patys didžiausi, aukščiau esant labiau siaurėja negu trumpėja. Ties viršutiniu bambliu lapas būna trumpo­kas ir siauras, dažnai įskelta viršūne. Tulpių lapai būna pliki ir apaugę trum­pais plaukeliais, lygūs arba banguoti, įvairių atspalvių žalios spalvos. Daugu­mos Kaufmano ir Greigo bei kai kurių Fosterio grupės veislių lapai dėl susi­dariusių antocianų iki žydėjimo pabai­gos būna violetiškai dryžuoti arba dė­mėti, vėliau dėmės palaipsniui išblun­ka ir jie tampa ištisai žali. Kai kurių tulpių rūšių (T. vvedenskyi, T. androma, T. carinata) lapai ypač egzotiški.

Lapai generatyvinio ūglio ašyje susi­formuoja

Lapai generatyvinio ūglio ašyje susi­formuoja anksčiau už žiedą ir svogūno ramybės metu jau šiek tiek paauga. Ve­getacijos metu jie labiausiai auga nuo butonizacijos iki žydėjimo, kaupdami fotosintezės produktus ir naudodami motininio svogūno ir dirvos maisto medžiagas.

Tulpėms peržydėjus, lapų asimiliatus sunaudoja naujieji svogūnai, palaips­niui pasisavindami juose susikaupusius angliavandenius bei N, P, K, Mg, Zn, B, Cu, Mn. Nudžiūvusiuose lapuose pasi­lieka Ca, Na, Fe, Mo, Al.

Daugelis autorių nurodo, kad svogū­nų derliui mažiau įtakos turi lapų pa­viršiaus plotas negu augalų vegetacijos trukmė. Nuskynus visus lapus prieš žydėjimą, svogūng derliaus masė tesu­darė 20% tos masės, kuri išaugo esant visiems lapams, o nuskynus lapus po žydėjimo, derliaus masė buvo atitin­kamai 50% mažesnė. Lapai greičiau nudžiūva, kai peržydėjus augalams trūksta drėgmės, būna vėjuoti arba labai šilti orai. Mūsų respublikoje di­džiausios žalos jiems padaro botrytio­zė. Greičiau nudžiūna ir labai tankiai pasodintų ar supuolusioje dirvoje au­gančių tulpių lapai.

Tulpės Žiedas

Tulpės žiedas ciklinis (ratiš­kas), sudarytas iš 2 apyžiedžio ratų (pirmasis ratas pakitę taurėlapiai) ir 2 kuokelių ratų, po 3 narius kiekviena­me rate bei mezginės, sudarytos iš 3 suaugusių vaislapių. Ziedas nukreiptas aukštyn, dažniausiai ant stiebo būna vienas, tačiau yra ir daugiažiedžių rū­šių bei veislių. Tulpių žiedų forma labai įvairi, o dar ivairesnė spalva. Gamtinių rūšių vyrauja geltona ir raudona spal­va arba jų deriniai, kultūrinių veislių yra labai daug spalvų ir atspalvių.

Žiedų spalvą lemia antocianų miši­niai. Pagrindiniai tulpių žiedų pigmen­tai yra pelargonidinas, cianidinas ir delfinidinas-gliukozidas, nuo kurių san­tykio priklauso žiedų spalva.

Info paimta iš: tulpės taip remtasi šiuo tekstu: http://pauliusc.lt/tulpes-generatyvinis-uglis-ir-dukteriniai-svogunai/

View Post